Silva rerum

Seniai sau buvau prisižadėjus bent trumpai paminėti bloge šią knygą.
Štai sakinys, nuo kurio pradėsiu:

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Dėl to, kad tai didelė tiesa. Perskaičiusi Silvą visų pirma apvaikščiojau visus joje minimus Vilniaus objektus, o į kai kuriuos mano požiūris jau niekada nebebus toks pat... Pilies, Arklių, Stiklių, Šv. Mykolo gatvės, Šv. Mykolo bažnyčia, Vilniaus universitetas ir dar keletas kitų vietų.

Recenzija

Keletas atsiliepimų spaudoje apie knygą iš Sabaliauskaitės puslapio:

"...Jei tik nutuoktų, Danas Brownas su Johnu Irwingu pavydėtų juodai. O Adomas Mickevičius plotų katučių. Metų, ne - dešimtmečio knyga!" Emilija Visockaitė, Pravda.lt

"... Šioje knygoje - vienos iš geriausių lietuvių kalba parašytų erotinių scenų..." Justinas Žilinskas, Skaityta.lt, 2009 03 21

"... Tai - įvykis mūsų literatūroje... umbertoekiškas dvelksmas, tiesioginėmis nuorodomis ar užuominomis atverti keliasluoksniai istorinės dvasios klodai..." "Tarsi barokinis gobelenas..." Astrida Petraitytė, "Literatūra ir menas", 2009 03 06

Pati nebūčiau sugalvojusi šio romano sulyginti su Umberto Eco, bet dabar pagalvojau, kad visai tikslu. Bent jau tragikomiškumo lygmeniu.

"...Norėčiau, kad "Silva Rerum" virstų filmu..." - režisierius Gintaras Varnas, Kultūra, Alfa.lt, 2009 02 14

Ir aš! Ir aš! Tai būtų pats geriausias istorinis lietuvių filmas, ne tragiškas ir ne epiškas, o tikroviškas. Isivaizduokite, kad turtistai plauktų į Vilnių sekti herojų Norvaišų pėdomis, lankydami visas mano jau anksčiau minėtas vietas.

"…Kai skaitai knygą, atrodo lyg vaikščiotum po šv. Petro ir Povilo bažnyčią arba žiūrėtum į barokinę monstranciją, kuri yra puošta brangiais akmenimis, vaizduoja įvairiausius sudėtingus, didelius ir mažus daiktus, kuriuos įdomu apžiūrinėti. Ir pats įspūdis turi kažko pasakiško, kerinčio, o kartu ir kažko gąsdinančio, paslaptingo, veikiančio žmogaus emocijas bei stumiančio į apmąstymus apie gyvenimą, mirtį, grožį ir bjaurumą, apie kilnumą ir žemiausias aistras. Visa tai, kas yra barokas, yra šioje knygoje.
Knyga teikia juslinį, intelektinį ir pažinimo malonumą. Ji yra parašyta įvairiuose lygiuose, per kuriuos galima judėti. Tačiau autorė mane nustebino knygos pabaiga. Taip, kaip sugeba nustebinti barokas, kada tu žiūri į vaizdą ir supranti, kad jis yra dar daugiau nei tu galvoji." - Istorikė dr. Irena Vaišvilaitė, knygos “Baroko pradžia Lietuvoje” autorė, 2008 12 11, "Menotyrininkės K.Sabaliauskaitės romane - XVII amžiaus lytėjimo malonumas", "lrytas.lt"

Pats tiksliausias apibūdinimas. Daugiau galima paskaityti čia.