Lady's Tea Time

Neturėjau laiko, anei noro dideliems ir aiškiems paveiksliukams, todėl nuvilsiu, o gal ir ne, savo kasdieninio tarpšventinio ir po šventinio gyvenimo instagramom. Karšto vyno bokalėlis, puodelis nuodėmingai saldžios kakavos, šventinė ugnis ar kvailokai jaukūs močiutės katinukų snukučiai - man geriausios šventės.  No big elaborate pictures from me today, only a couple of instagrams. Those pictures, however, embody the very essence of holidays - hot beverages, warmth and coziness. 

 Visada didelė problema, kaip šventėms puoštis, kuo svečius užimti, kaip namus dekoruoti. Šventėms turiu tik porą laisvų dienelių, tad šiandien labai savimi didžiavausi, kad sugebėjau ir apsipikti, ir namus apkuopti, ir net pirmus kūčių patiekalų štrichus susidėlioti. It's something.  O jums visiems aš linkiu jaukių ir ramių Kūčių bei linksmų ir gausingų Kalėdų. Raskit po eglute savo svajonių dovaną. Nežinau ar dar grįšiu šiais metais į blogą, o jeigu ne - susitiksim juodosios gyvatės metais kupini naujo ryžto ir idėjų! 

Vaje, vaje, vėl dingau. Pasiteisinimas - realūs ir įkryrūs prieš šventiniai pasiruošimai. O kur dar darbas kasdien ir savanoriavimas muziejuje šeštadieniais. Va taip ir ištirpsta laikas, o dienos prašuoliuoja pasiutusiu greičiu. Šiandien sužinojau gerą naujieną, kuri mane pradžiugino labiau negu visos kalėdų dovanos kartu sudėjus. Nors Kalėdas ir Naujus švesiu svetimam kampe, laikotarpiu po švenčių grįšiu į savo Saulės miestą. Tikiuosi šaltukas vis dar spaus, o sniego pusnys neištirps (nors prisipažįstu, jog sniego kasimo savo kieme idėja manęs vistiek nevilioja).  Beje, jeigu jau matėt, kaip jums "Hobitas" patiko? Per daug, ar per mažai, ar išspaudėt nostalgijos ašarą?  Kandgi labai mėgstu dekadentiškui barokiškus vaizdelius, štai jums trupūtį eye porn (ok ok, labiau man). 

Turbūt visi, kas gimę prieš dešimtą dešimtmetį dar atsimenat šitas spalvingas ir jaukias atvirutes. Mano mama buvo visą didelį pintą krepšį jų prigrūdusi ir dar dabar kažkur tūno paslėptas jis. Aš užaugau ne su Santa Klausu, o su būtent tokiu ilgapalčiu Seneliu Šalčiu (Died Maroz, kad ir kaip dabar juokingai skamba). Tos atvirutės tokios skaudžiai paparastos ir gerokai kičinės. Bet vistiek malonu jomis pasidžiaugti.    These soviet winter postcards strongly remind me of my childhood. The writing on all of them says "Happy New Year", because Christmas as well as all the other religious holidays and religion itself was banned in USSR. 

Šiandien turiu įkvėpimo, tad terorizuosiu savo blogą eiliniais pasvaičiojimais apie tai, kaip aš mėgstu įvairias šventes. Mano šeima ir draugai jau gerai su šia įkyria yda susipažinę ir jeigu jos neskatina, tai tikrai toleruoja. Kiekvienais metais, pasibaigus vasarai, ir pradėjus geltonuoti pirmiems lapams, aš nenusimenu, o pradedu paslapčiomis džiūgauti, kad rudens ir žiemos šventės jau neužilgo (niekaip neprisimenu, ar čia vienas žodis turi būt???). Kadangi gyvenu šalyje, kur Helovynas visiškai legali šventė, į mano entuziazmą niekas kreivai nežiūri, o ir moliūgo pirkimas supermarkete patampa višiskai paprastu ir neskausmingu procesu. Na, bet labiausiai mėgstu, tiesiog, kaip nežinia ką, Kalėdas. Ne dėl komercijos ar religijos, bet dėl jaukumo ir namų šilumos. Ir bėda diždiausia tame, kad jau antrus metus Kalėdas sutiksiu be tos minėtos šilumos. Visa laimė, kad turiu labai gerų draugų, kurie beveik atstoja šeimą, tačiau iki tikro jaukumo susikūrimo mums toloka. Ypač, kai aš m...

Linkiu visiems smagių Naujųjų ir tikiuosi, jog Kalėdos buvo šeimyniškos ir jaukios.