Skip to main content

Vasara 2014

Kiekvieną vasarą Liepos pirmoje pusėje vykstu namo į Lietuvą atostogų. Tai mano gimtadienio metas, dar niekada neteko šiuo metu dirbti, visada pavykdavo gauti nors mažas atostogas. Pasisekė tiems Liepos kūdikiams. Tikrai nuostabus metas švesti gimtadienį; vidurvasaris, šilta, žalia, kvepia, dūzgia bitės, visi laimingi ir patenkinti. 

Šiais metais atostogų proga nuvykome į Nidą. Kartą jau esu ten buvusi, bet dabar mane užbūrė ta neišpasakyta ramybė ir gamtos gražumas. Tikrai gražiausia vieta Lietuvoje. Nors kopos įspūdingos bei turi kažkokio nepakartojamo magnetizmo, mane labiausiai užbūrė Juodkrantės krantinė. Taip tyku, jog galima valandų valandas sėdėti ant suolo stebint švelniai raibuliuojančias bangeles. Gali būti, jog man reiketų gyventi kur nors prie vandens, o ne dūzgiančiame didmiestyje. 

Pačios atostogos buvo ramios, bet turiningos. Jokių vakarėlių ar pašėlusių nuotykių, tik smagiai praleistas laikas su šeima ir senai matytais draugais. Be Nidos dar aplankiau Kauną, kur vis dar gyvena pluoštelis gerų draugių. Kartu aplankėmė Kauno botanikos sodą, paplaukiojom Kauno Mariose katamaranu, buvom priverstinės stebėtojos kokių keturiolikos ypatingai kavenskiškų vestuvių bei pasimėgavom tokia atsainiai buitiška lietuviška virtuve.  

Atsigriebiau lietuviškos literatūros srityje, mat pagaliau gavau progą įsigyti ir perskaityti "Silva Rerum III". Dar vienas Sabaliauskaitės šedevras, kurį suvartojau per nepilnas dvi dienas (dėl to, kad turėjau dar ir su šeimos nariais tuo pat metu bendrauti). 

Na, ir galiausiai atšvenčiau savo 27-ąjį gimtadienį. Vilkėjau gražią žalią suknelę, o sukviečiau tik brangiausius žmones. Mylimas ir brandus mūsų šeimos katinas taip pat dalyvavo šventėje. 
 Apačioje, beje, nėra pavaizduotas mylimas ir brandus mūsų šeimos katinas. Čia močiutės, o jeigu žemaitiškai, babos, katinėlis Debesėlis. Kai svečiavomės kaime, jam buvo įgėlusi bitė, tačiau po gelbėjimo operacijos, kurią atlikome su mama, jis visai nesijautė dėkingas, bet pasislėpęs ilgai dirsčiojo į mus iš padilbų. 

Tai tiek, iki kito karto!

Comments

Raminta said…
Nominavau Tavo blogą "Best blog awards" ♥
Kviečiu apsilankyti pas mane klausimų :)

Popular posts from this blog

GDPR information regarding this website

So, my darlings, by now you all know about the implementation of EU's brilliant GDRP polocy. To comply with it, as I am using some AdSense on here I am including a link to Google Help page to help you understand what and how it does it. If you choose yo click the link some information might be collected off you by the thrid party. Can't tell, what it is, as I am a mere blogger who has not posted here anything since 2014. And since this blog is not even very activr, I have never been able to monetize off those ads. So there you have it. Here is the link below you need to click to read all about how to protect you data while using and reading this blog: https://policies.google.com/technologies/partner-sites.

Prie giraitės kapinaitės, part II: vampyrės kapas

Rašydama posto pavadinimą jaučiausi, kaip trylikametė, kuri šventai tiki vampyrų egzistavimu ir tuoj laužyta one.lt kalba paaugliškame forume naršiai įrodinės savo mintį. Gerai, kad tai ne mano pirmas įrašas ir tie, kas retkarčiais skaito mano blogą, pažįsta tokius lyrinius nukrypimus į mistiką. Tai apie kapą. Kažkada seniai seniai toks Šiaulių miesto didis veikėjas ir aktyvistas V. Puronas per TV pasakojo, kad senosiose Šiaulių kapinėse vampyrės kapo beesama. Tuo metu susidomėjau, bet kadangi man buvo ne daugiau kaip dešimt metų, greit ir pamiršau. Na, o praeitą vasarą turėjau laimės rankose palaikyti baisiai smagų skaitalą apie Šiaulius, to paties gerb. Purono rašytą miesto istoriją. Ir ką gi, atradau savo senai girdėtas "pasakaites iš rūsio". Kapas nr. I: Rygos gatvės pana Lemperkikė. Naktimis pro miesto kapines važiuodami arkliai imdavo prunkšti ir stotis piestu. Visą laiką prie mažųjų kapinių vartelių juos sustabdydavo mergina tamsiais rūbais, liepdavo važiuoti Rygos gat