Lady's Tea Time

Hello hello hello! Baisiai ilgai čia nesirodžiau. Gėda. Tiesa sakant nelabai, bet negi čia sunku apsimest. Taigis. Daug dalykų atsitiko nuo spalio visų gyvenimuose. Mano gal ir nelabai, bet va pasaulyje kiek pasikeitimų. Putinas siautėja, nevykėlių olimpiada pasibaigė, prasidėjo RuPaul's Drag Race šeštas sezonas, atėjo pavasaris. Smaguma.  Aš turiu porą savaičių atostogų, dėl to ir čia rašinėju. Mat turiu laiko, nėr kas veikti ir taip toliau. Va šiandien iškeliavau laukan pasivalkioti, nes tokia graži saulėta diena buvo. Ne paslaptis, kad gyvenu Londone, o jame dar daug daug vietų neaplankyta. Užtat Cryodone buvau.  Tai šiandien pasivalkiojau po City, biznismenų rojų. Ten, kam žinia, senoji, romėniškoji miesto dalis, su London Wall griuvėsiais, Guidhall, Bank of England ir pačiu Museum of London, kur ir praleidau didelę šiandienos dalį (kitą labai didelę dalį praleidau Oxford stryte, bet čiau jau ne taip svarbu). Muziejus labai paprastas - Londono istorija nuo seni...

Holla, Amigos! Atsiprašau, jog vėl dingau ilgam ilgam, tačiau buvau gana užsiėmus (the usual). Krausčiausi į kitą vietą, keliavau į Lietuvą draugės vestuvėsna ir atgal, mėgaujuosi rudeniu ir visur dalyvauju. Tai ir kenčia mano vargšelis blogas. Šian labai laiminga, nes pagaliau su drauge užsisakėm kelionę į Paris. Oi, tai duosim. Paryžiuje buvau tik vieną kartą, kai dar pienas nuo lūpų nudžiūvęs nebuvo, tai nelabai įvertinti galėjau. Dabar užsienius geriau pažįstu ir žinau, ko noriu iš jų gauti. Taigis, kad nebūtų visai čia liūdna ir tuščia su mano sapalionėm, įmesiu truputuką savo instagramos nuotykių foto. Deal with it. I don't know if it's a bit sad or great that majority of my instagram pictures feature my work. It's either I have no life or my job is that awesome. I'll take the latter, please. 1. A sunset in Greenwich over the Old Royal Naval College, no filter, real colours and all. Taken during a work summer party. Featuring cricket and Pimms...

Šiuo metu nelabai entuziastingai pildau savo blogą, dėl ko, žinoma, labai nesmagiai jaučiuosi, bet šiuo metu ir šiaip nesmagiai jaučiuosi, tai suprendžiau nors vieną savo gyvenimo diskomfortą truputėlį apmažinti.  Kaip gal žinot, gal ne, šiuo metu gyvenu Jungtinėje Karalystėje ir jau metus praleidau Londone ( dar metus gyvenau Kenterberyje). Kažkodėl ne itin entuziastingai apžiūrinėdavau, kas pačiame Londone ar aplink jį dedasi, tačiau dabar vėlgi žadu pasitaisyti. Pagrindinė tokio apsileidimo priežastis - tingėjimas tąsytis fotoaparatą. Instagramos, kad ir kokios šiuo metu populiarios, niekada neatspindės tikros vaizdo nuotaikos ir kokybės.  Taigi, aną savaitę turėjau svečių ir ta proga nusprendėme nudumti į Oxfordą. Pagaliau. Miestas itin mielas, jaukus ir labai mažas. Užsukom į garsųjį Eagle and Child pub'ą, kur J.R.R.Tolkien, C.S.Lewis ir draugai susirinkdavo kiekvieną antradienį aptarti savo darbų. Ir šiuo metu matyt baro kokybė nepakitus, nes maistas ir aptarna...

Vaikystės laikais mano gimtamiestyje buvo kavinė "Kaukas", kurią dar gerai atsimenu. Dar buvo kavinė "Vilkolakis" apygardos teismo pastato rūsyje, o šito deja jau taip aiškiai nebeatmenu, tik girdėjus, kad ten intejero visai ne vilkolakiško būta, o viso labo country chic su ratlankiais ir šieno kupetom (esu tikra, kad pasakotojas perdėjo užsimindamas apie šieno kupetas). Esmė tame, kad žmones visada viliojo tūla anapusybė ir visokioms velnystėms (ar yra toks žodis?) galo nėra ir nebuvo. Velnias, pikta dvasia, lietuvių mitologijoje labai palankiai ir draugiškai sutinkamas, kaip durnelis, kurį eilinis kaimietis be jokio vargo apsuka ir be mantos per laukus paleidžia. Rods, kad ir kitos tautos velnius ne mažiau mylėjo ir į kasdienos nuobodybę įterpti vis bandė. Štai Prancūzijoje nuo XIX amžiaus pabaigos iki kažkur XX amžiaus vidurio Paryžiaus raudonųjų žibintų kvartale, ne per toliausiai Mulen Ružo, buvo įsikūrusi "Pragaro kavinė" - Le Cafe de L'Enfer ....