Muccia Prada vėl pataikė į šimtuką nusprendusi leisti podiumu pražingsniuoti keliems šio amžiaus žinomiausiems aktoriams bei solidaus amžiaus džentelmenams. Turbūt galima tai laikyti sutapimu, kad jiems parinkti XIX amžių menantys ansambliai, nes kiekvienas iš jų tikrai turėjo vaidmenį atspindintį šią epochą. Ir šiaip man neapsakomas malonumas matyti Oldmaną - Drakulą, Dafoe - Max Schreck, Brody - Dali nerūpestingai žygiuojančius podiumu.
Jei kam kas neaišku, aš pasiilgau vasaros. Kai yra didesnė aprangos laisvė ( hello, jau mėnesį negaliu apsiauti savo naujų sparkly batelių ) ir kai šiltai šviečia saulė. Na, čia bent ne minus dvidešimt, kaip Lietuvoje. Tačiau ir prie plius dešimt vasaros madų aš nesirįžtu demonstruot.
Linksmų ir jaukių jums švenčių, o kad neliūdėtumėte duosiu pasigrožėti Viktorijos ir Alberto muziejaus grožybėmis.
2011 m. lapkritis 4 d., penktadienis
Žinote, aš vis mąstau ir mąstau ar verta man labiau personalizuoti šįtą blogą. Pernelyg didelis asmeninės informacijos dalinimasis internete man visada atrodydavo lyg ir įžūloka, netaktiška, pagyrūniška. Ir visa tai turbūt dėl to, kad pati esu gana primygtinai į savo privatumo saugumą įsikibusi persona. Neturiu nieko prieš įvaizdžio blogus - priešingai, seniau tiesiog narkomaniškai buvau prie jų prisirišusi. Tačiau, visada atrodė, kad toks savęs demontravimas ne man. O gal kaip tik nieko baisaus neatsitiktų, jeigu išduočiau truputį daugiau apie save. Juk ir pati labiau myliu tuos, kurie neslepia ir nepagrąžina savo kasdienos bei ja geraširdiškai dalinasi.
So, why not. Visų prima trumpa dosjė. Žinau, kad mano rašliavas daugiausia skaito siauras draugų ratelis, bet viliuosi, kad ir kitos mielosios skaitytojos (tokia statistika) permeta akim ne tik mano gražius paveikslėlius.
Kilimo iš Šiaulių, Šiaurės Lietuvos sostinės. Porą metų tryniausi Didždvario gimnazijoje, kas buvo visai mielas patyrimas. Tada įstojau į Vilniaus universitetą ir ketverius metus mokiausi istoriją. Tada sugalvojau, kad reikia patraukti kur nors toliau ir įdomiau, tad įstojau į Kent'o universitetą Kenterberyje, Jungtinėje Karalystėje. Čia baigiau Meno ir Estetikos filosofiją, šį rugsėjį iš ramiojo Kento persikrausčiau į visiškai priešingą Londoną ir dabar ieškau nuotykių bei įdomybių. Jeigu norite susipažinti, maloniai prašom parašyti ir galėsime susitikti puodeliui kavos. Man visada buvo įdomu, kokie gi žmonės skaito mano blogą.
Aišku truputį liūdna, kad teko išvykti ir Lietuvos, bet dar liūdniau, kad Lietuvoje vis mažta ir mažta mano draugų (nes jie irgi baigia pabirti visame pasaulyje). Tad priežąstis grįžti greitai tebus tik gimto sodžiaus aplankymas. Nenoriu baigti tokia minorine gaida, tad štai jums truputėlis grožio. Beje ši fotosesija truputį primena aname poste aprašytą Viją:
Praėjusio Halloween, o gal turėčiau sakyti - Vaiduoklių šventės proga, nusprendžiau truputėlį pakalbėti apie siaubo filmus. Visų pirma išvardinsiu savo mylimiausius, o tada norėčiau, kad ir jūs pasidalintimėte savaisiais.
1. Suspiria - tops the chart for me. Aštuntojo dešimtmečio kostiumai ir labai įspūdingos raudonos dekoracijos. Amerikietė atskrenda į europietišką šokių mokyklą ir kaip būtinai turi būti Europoje, visur veikia antgamtinės jėgos.
2. The Shining - kurio nereikia per daug pristatinėti. Nickolsono maniakiškai pakeltas antakis ir šeima žiemojanti kalnų viešbutyje - kas gali būti smagiau. Visai norėčiau taip pažiemoti (be maniako, žinoma).
3. The Haunting - nors tai nėra tokia klasika, kaip du aukščiau aprašyti filmai, vizualiai ir siaubo lygiu šis filmas niekam nenusileidžia. Modernioji siaubo klasika. Šiurpi pseudo-neo-gotikinė pilaitė ir grupelė susirinkusi gydytis miego sutrikimų. Na, miegas ten jiems mažiausiai rūpėjo.
4. Rosemary's Baby - šis filmas nėra baisus ta prasme, kuria mes įpratę save įsibauginti žiūrėdami tokias istorijas, tačiau šiurpuliukų užtenka. Taigi juk Rosemary laukiasi paties šėtono kūdikio - tai tiesiog turi būti baisu!
5. Vijas - tiesa sakant nežinau, kaip lietuviškai tinkamai išversti pavadinimą, tai palikau rusiško pavadinimo sulietuvintą variantą. Kaip jo tarybiniais laikais bijodavo mūsų tėvai ir seneliai. Tai buvo baisiausias visų laikų filmas. Jokių čia Pjūklų ar Egzorcistų, senas geras folklorinis siaubas valdo. Nors man šis filmas tikrai nėra kaip nors šiurpus, labai mėgaujuosi siužetine linija, dekoracijomis ir ta autentiška autentiška aplinka. Filmo kūrėjai visą Sovietų Sajungą išmaišė ieškodami tokios senos apleistos bažnytėlės.
