Šiandien turiu įkvėpimo, tad terorizuosiu savo blogą eiliniais pasvaičiojimais apie tai, kaip aš mėgstu įvairias šventes. Mano šeima ir draugai jau gerai su šia įkyria yda susipažinę ir jeigu jos neskatina, tai tikrai toleruoja.
Kiekvienais metais, pasibaigus vasarai, ir pradėjus geltonuoti pirmiems lapams, aš nenusimenu, o pradedu paslapčiomis džiūgauti, kad rudens ir žiemos šventės jau neužilgo (niekaip neprisimenu, ar čia vienas žodis turi būt???). Kadangi gyvenu šalyje, kur Helovynas visiškai legali šventė, į mano entuziazmą niekas kreivai nežiūri, o ir moliūgo pirkimas supermarkete patampa višiskai paprastu ir neskausmingu procesu.
Na, bet labiausiai mėgstu, tiesiog, kaip nežinia ką, Kalėdas. Ne dėl komercijos ar religijos, bet dėl jaukumo ir namų šilumos. Ir bėda diždiausia tame, kad jau antrus metus Kalėdas sutiksiu be tos minėtos šilumos. Visa laimė, kad turiu labai gerų draugų, kurie beveik atstoja šeimą, tačiau iki tikro jaukumo susikūrimo mums toloka. Ypač, kai aš mieliau praleisčiau visą Gruodį apsipirkinėdama ir pasiruošdama Kūčios, Kalėdoms, Naujiems, dekoruodama būstą, kepdama pyragus etc. Tačiau gyvenant tokiame didmiestyje, kai važiavimas į darbą trunka beveik valandą, o grįžus namo norisi tik miegoti, tas šventinio pasiruošimo entuziazmas ne tik apmiršta, bet ir visai dingsta.
Gal kas turi patarimų, kad pasiturbint sau šventes in the big city with no family edition? Pernais visai pavyko su skaniom vaišėm ir cheesy filmų repertuaru, bet visgi norėtųsi kažko kito.
Šiemet, beje, net pas anglus praneša šaltą žiemą ir baltas Kalėdas. Vaje vaje, turbūt galėsim sėdėti namuose neribotą laiką, nes sniego niekas nevalys, o transportas sustos. Reikia pradėti mulled wine atsargas kaupti.
Music: New Order - Blue Monday
Comments