Lady's Tea Time

1. Cherry blossoms exploded all over London 2. V&A museum cafe  3. Ditto  4. Lovely car near the Barbican 5. Greenwich on a bank holiday 6. Wedding preparations 7. Little co-worker

Jeigu vien filmo estetika būtų didžiausias ir pagrindinis jo vertės kriterijus, Kar Wai Wong "In the Mood for Love" turėtų būti karūnuotas pačiu geriausiu.  Iš ties, filmas tiesiog sinematografiškai tobulas. Kiekvienas sustabdytas kadras atrodo lyg atskira idealiai suaranžuota nuotrauka. Dėmesys detalėms, kostiumams, makiažui, buities daiktams yra šokiruojačiai didelis bei atidus. Jeigu kas žiurite mano minėtuosius Mad Men, ten taip pat dominuoja didžiulis atidumas aplinkai ir kostiumams, tuo pačiu juos pritaikant personažų asmeniniams bruožams bei jų gyvenime tuo metu vykstantiems įvykiams. Taip pat ir "In the Mood for Love". Gražūs, beveik tobuli septintojo dešimtečio Kinijos piliečiai, besistengiantys gyventi teisingai ir daryti teigiamus sprendimus.  Siužetas paprastas - vyras ir moteris susieti panašaus likimo. Jų antrosios pusės svetimauja vienas su kitu, o tiedu palikti prie labai sunkios dilemos - "o gal ir mums pradėti romaną?". Bet ne siuže...

Kažkodėl kai imu svajoti apie savo stebuklingą svajonių būstą ir seilėtis vartydama visokius interjerinius puslapius, daugiausia dėmėsio kreipiu į sodo ir kiemo apipavidalinimą. Čia matyt tas miesto vaiko slaptas troškimas turėti žaliąją oazę už lango.  Šios pirmos nuotraukos yra iš kažkokios realiai parduodamos nuosavybės Anglijoje, deja, nepamenu, nei kur, nei kiek kainuoja. Jūs tik pažiūrėkit, koks sodo gražumas. Visada norėjau savo svajonių namo svajonių sode kokio prūdelio ar šiaip vandenėlio. Man labai gražu. 

Neišpasakytai aptingau rašyti šiame bloge. Pagrindinė priežąstis motyvacijos, o dar tiksliau konkrečios temos, apie kurią būtų įdomu ir lengva rašyti, trūkumas. Vis dar galiu bandyti istorinėm/kostiuminėm temom dominti auditoriją, tačiau tam baisiai nėra laiko, nes nors ir atrodo, kad eilinį mini tekstuką sudėlioti lengva, visgi tenka pasėdėti ne vieną valandą norint suieškoti tikslios informacijos. Todėl ir tylu taip visą laiką. Nebeįdomu, tingisi, nėr laiko. Taip, kad nesupykit, bet nenorėdama visai šito blogo uždusinti imsiu publikuoti visokiausią materiją, aišku, stengsiuosi labai žiauriai nenuklysti nuo senienų ir grožybių tako. Gal ir mano gyvenimo akimirkų daugiau pamatysit.  Na ir nepykit, bet kol kas vienintelis būdas savo gyvenimo vingius ir posūkius ( sarkastiškas "aha" ) parodyti  yra instagramos pagalba. Nes su savimi visur tampytis fotoaparatą būtų crazy. Bet reiks vėl grižti į crazy rėžimą ir apsimest, kad aš meno vardan tasausi tą daiktą.  ...

Prisižadėjau, tai gausiu tesėti. Pagrindinis tikslas šios analizės bus grąžinti veiksmą į blogą ir tuo pačiu pritraukti daugiau naujų Man Men fanų.  Kas Mad Men žiūri nuo pirmo sezono, tikrai žino, jog pagrindinė jo tema - žmogaus gelmių tamsuma ir kasdieninė kova su ta vidine "tamsybe". Pagrindinis serialo Alpa male yra Don Draper, sėkmingas reklamos biznio direktorius, kurio viduje pešasi tikriausi demonai. Ir kaip matosi iš pirmųjų naujo serialo minučių, kažin ar kas jį išgelbės.  Kadangi Draperis vėl grįžo į savo seną paleistuvavimo, girtavimo ir kitų eilinių nesamonių liūną. Liūdnas personažas ir tiek. Megan pagaliau šypsosi sėkmė - ją atpažįsta gerbėjai kaip muilo operos žvaigždę. Kol kas ji patenkinta savo situacija, nes arba nežino, kad Donas grįžo į savo senuosius kelius, arba jai nerūpi, nes labai džiaugiasi nauja karjeros sėkme.  Smagiausias serijos momentas buvo pamačius Peggy Olsen - Draperio mokinę ir patikėtinę, dabar ne tik užėmusią, galima sa...

Eh eh eh, visai nėra laiko. Tik užbėgau viena idėja su jumis pasidalinti šiandieną. Tokia gana ambicinga. Kadangi sekmadienį prasideda visų labai laukiamas 6-tasis Mad Men sezonas, šiais metais nusprendžiau bloginti kiekvienos serijos analizę. Gal netyčiomis daugiau žiūrovų pritrauksiu. Aš analizes pati labai mėgstu skaityt, tai gal ir rašyme jų nesusimausiu.  O šiuo metu draugė įkalbėjo pažiūrėti britų mini serialą Mr Selfridge apie vienos pirmųjų universalinių parduotuvių Londone įkūrėją, kuris, beje, buvo visai ne britas, o amerikonas iš Čikagos. Kol kas visai smagu.  Negaliu sulaukti! Meanwhile, gal kils motyvacija pradėti publikuoti yprastą turinį. 

O dievai, kiek laiko praėjo. Visas mėnuo. Nėra ko teisintis, nes nieko tokio ypatingo nedariau, tačiau šį bei tą visgi nuveikiau. Atsimenat, kai spalį pasakojau, kad savanoriauju Grinvičo muziejuje? O va dabar aš ten jau ir dirbsiu. Dalinai dėl to, dalinai, dėl kitų gyvenimo problemų ir buvau ilgiau iš čia dingusi. Bet sugrįžti gera.  Gaila, nelabai turiu kuo įdomiu pasidalinti, tad teks vėl džiaugtis mano paskutinio savaitgalio instagramom. Ką  gi aš be jų daryčiau.   1. Costa coffee in Gretna Green, Scotland 2. Queens House, Orangery 3. Mint tea at Assaha, Lebanese restaurant in Paddington 4. Nice discovery in Soho 5. My bento at Taro 6. Alice Kettle installation on the Tulip staircase in Queens House.