Vaikystės laikais mano gimtamiestyje buvo kavinė "Kaukas", kurią dar gerai atsimenu. Dar buvo kavinė "Vilkolakis" apygardos teismo pastato rūsyje, o šito deja jau taip aiškiai nebeatmenu, tik girdėjus, kad ten intejero visai ne vilkolakiško būta, o viso labo country chic su ratlankiais ir šieno kupetom (esu tikra, kad pasakotojas perdėjo užsimindamas apie šieno kupetas). Esmė tame, kad žmones visada viliojo tūla anapusybė ir visokioms velnystėms (ar yra toks žodis?) galo nėra ir nebuvo. Velnias, pikta dvasia, lietuvių mitologijoje labai palankiai ir draugiškai sutinkamas, kaip durnelis, kurį eilinis kaimietis be jokio vargo apsuka ir be mantos per laukus paleidžia. Rods, kad ir kitos tautos velnius ne mažiau mylėjo ir į kasdienos nuobodybę įterpti vis bandė. Štai Prancūzijoje nuo XIX amžiaus pabaigos iki kažkur XX amžiaus vidurio Paryžiaus raudonųjų žibintų kvartale, ne per toliausiai Mulen Ružo, buvo įsikūrusi "Pragaro kavinė" - Le Cafe de L'Enfer.
Aš taip pat visada turėjau silpną vietą tiek visokioms baisybėms, tiek šmaikstybėms, tai liūdžiu, kad jau daugiau, kaip pusšimtis metų mums ta kavinė nebepasiekiama. Mūsasis Iškriptuso Illuminati ten smagiai leistų dieneles, regzdamas planus, kaip užvaldyti pasaulį. (Jaučiasi, kad teksto autorė pastaruoju metu prisiskaičius Umberto Eco). Voila, mes ami!
Comments