Skip to main content

Horror Horror Horror

Praėjusio Halloween, o gal turėčiau sakyti - Vaiduoklių šventės proga, nusprendžiau truputėlį pakalbėti apie siaubo filmus. Visų pirma išvardinsiu savo mylimiausius, o tada norėčiau, kad ir jūs pasidalintimėte savaisiais.
1. Suspiria - tops the chart for me. Aštuntojo dešimtmečio kostiumai ir labai įspūdingos raudonos dekoracijos. Amerikietė atskrenda į europietišką šokių mokyklą ir kaip būtinai turi būti Europoje, visur veikia antgamtinės jėgos.
2. The Shining - kurio nereikia per daug pristatinėti. Nickolsono maniakiškai pakeltas antakis ir šeima žiemojanti kalnų viešbutyje - kas gali būti smagiau. Visai norėčiau taip pažiemoti (be maniako, žinoma).
3. The Haunting - nors tai nėra tokia klasika, kaip du aukščiau aprašyti filmai, vizualiai ir siaubo lygiu šis filmas niekam nenusileidžia. Modernioji siaubo klasika. Šiurpi pseudo-neo-gotikinė pilaitė ir grupelė susirinkusi gydytis miego sutrikimų. Na, miegas ten jiems mažiausiai rūpėjo.
4. Rosemary's Baby - šis filmas nėra baisus ta prasme, kuria mes įpratę save įsibauginti žiūrėdami tokias istorijas, tačiau šiurpuliukų užtenka. Taigi juk Rosemary laukiasi paties šėtono kūdikio - tai tiesiog turi būti baisu!
5. Vijas - tiesa sakant nežinau, kaip lietuviškai tinkamai išversti pavadinimą, tai palikau rusiško pavadinimo sulietuvintą variantą. Kaip jo tarybiniais laikais bijodavo mūsų tėvai ir seneliai. Tai buvo baisiausias visų laikų filmas. Jokių čia Pjūklų ar Egzorcistų, senas geras folklorinis siaubas valdo. Nors man šis filmas tikrai nėra kaip nors šiurpus, labai mėgaujuosi siužetine linija, dekoracijomis ir ta autentiška autentiška aplinka. Filmo kūrėjai visą Sovietų Sajungą išmaišė ieškodami tokios senos apleistos bažnytėlės.

Comments

Sepulture said…
Kai skaiciau Gogoli, tai lietuviai isverte "Vijus" :)
AgNE said…
Šiaip nesu siaubo filmų mėgėja, bet va "The Haunting" tai jau kokius 3 kartus mačiau ir dar mielai pažiūrėčiau. Žiauriai gera filmo atmosfera ir sukurta aplinka. :)

Popular posts from this blog

Poilsis

Neturėjau laiko, anei noro dideliems ir aiškiems paveiksliukams, todėl nuvilsiu, o gal ir ne, savo kasdieninio tarpšventinio ir po šventinio gyvenimo instagramom. Karšto vyno bokalėlis, puodelis nuodėmingai saldžios kakavos, šventinė ugnis ar kvailokai jaukūs močiutės katinukų snukučiai - man geriausios šventės.  No big elaborate pictures from me today, only a couple of instagrams. Those pictures, however, embody the very essence of holidays - hot beverages, warmth and coziness. 

Prie giraitės kapinaitės

Po paskutiniojo įrašo šis atrodo labai netikėtas ir kontrastuojantis, bet nukrypimai niekada nekenkia. Pristatau jums išvyką į senasias Šiaulių kapines. Šios kapinės yra iš tiesų ypatingos ir svarbiausia, kad ne savo senumu ar kažkokiu unikalumu, tačiau didžiule jas supančia mistine aura. Gerai, gal truputį per daug dramatizavau. Faktas tas, kad ne viena vaiduokliška istorija yra su jomis susijusi. Antai, kad ir apie vampyrės kapą arba kitą, kurio antkapinė plokštė visada patraukiama į šoną, o kur dar istorijos apie juodas rankas ir kaip tikras kapinių atributas ten sėdintys mokyklinio amžiaus benamiai. Nors ne, rodos, šitie persikraustė į prekybos centrus. Gal kas nori pasidalinti žiniomis, ką šis konkretus simbolis reiškia? Įžymusis vampyrės kapas. Looks very ordinary... Būtinai pasididinkit šitą nuotrauką ir paaiškinkit man, kas per biesas ta "Juodoji ranka"? Nes maniau, kad taip vaikai vieni kitus gasdina, kol tėvai darbuose. Ok, kadangi kol kas nesugebu padidinti foto, ...

Vasara 2014

Kiekvieną vasarą Liepos pirmoje pusėje vykstu namo į Lietuvą atostogų. Tai mano gimtadienio metas, dar niekada neteko šiuo metu dirbti, visada pavykdavo gauti nors mažas atostogas. Pasisekė tiems Liepos kūdikiams. Tikrai nuostabus metas švesti gimtadienį; vidurvasaris, šilta, žalia, kvepia, dūzgia bitės, visi laimingi ir patenkinti.  Šiais metais atostogų proga nuvykome į Nidą. Kartą jau esu ten buvusi, bet dabar mane užbūrė ta neišpasakyta ramybė ir gamtos gražumas. Tikrai gražiausia vieta Lietuvoje. Nors kopos įspūdingos bei turi kažkokio nepakartojamo magnetizmo, mane labiausiai užbūrė Juodkrantės krantinė. Taip tyku, jog galima valandų valandas sėdėti ant suolo stebint švelniai raibuliuojančias bangeles. Gali būti, jog man reiketų gyventi kur nors prie vandens, o ne dūzgiančiame didmiestyje.  Pačios atostogos buvo ramios, bet turiningos. Jokių vakarėlių ar pašėlusių nuotykių, tik smagiai praleistas laikas su šeima ir senai matytais draugais. Be Nidos dar aplankiau...