Lietuvos dvarai: Beržėnai

Truputį svarsčiau prieš pradėdama šią rubriką, ar ji apskritai reikalinga, kai atsirado tiek daug informacijos šia tema pastaraisiais metais. Pamenu prieš penketą metų tikrai ne kažin ką rasdavau ieškodama internete ar bibliotekoje informacijos, kad ir apie Beržėnų dvarą. Bet kadangi dabar mano susidomėjimas Lietuvos dvarais pasiekė zenitą, nusprendžiau jį išnaudoti. Kodėl pasirinkau būtent šitą ne itin žymų dvarą paaiškinsiu tuo, kad jis stūkso netoli mano močiutės namų, o kita priežastis yra jo buvęs įstabumas ir neogotikinė architektūra.

Beržėnų rūmai yra vokiškosios neogotikos atstovai, ir beje, geriausi atstovai Šiaurės Rytų Europoje. Tai mažutė Miramare pilies Trieste kopija.

N. Orda "Beržėnų dvaras 1875 m."

Istoriniuose šaltiniuose Beržėnų gyvenvietė minima nuo XV a., o XIV a. čia buvo valsčiaus centras. Beržėnai turėjo daug savininkų, o dbartinį stilių jiems suteikė vienas paskutinių jų valdytoju Adolfas Čapskis. Rūmų patalpas sudarė: didysis ir mažasis holai, arsenalas, biblioteka, gotiškasis salonas, salonas, muštas šilku, žydrasis salonas, žiemos sodas, biliardinė, valgomasis - menė su balkonu, keli miegamieji, moteriškieji - vaikų apartamentai, bokštas, laiptinės. Ypač prabangūs buvo gotiškasis ir kaimyninis kabinetai su židiniais. Rūmuose buvo sukaupta daug meno kūrinių, tarp kurių buvo ir pasaulinio garso dailininkų darbų (dalį jų paskutinioji šeimininkė Jadvyga Petuliekaitė-Čapskienė perleido Karo muziejui Kaune). Beržėnuose kabojo ir paveikslai iš Čapskių rūmų Varšuvoje, Gorskių giminės, Vainų portretai, minimi ir karaliaus Augusto Fridricho III bei didžiojo Lenkijos kanclerio Jano Ansgaro Čapskio portretai. Meno kūriniai kartu su senoviškais bei naujais stilingais baldais, rūmų medžio dirbiniais (spintos, mediniai drožinėti skliautai, meniškas parketas) sudarė ištaigingą interjerą, būdingą XIX a. romantizmui. Ypač vertinga yra išlikusi ikonografija, vaizdžiai pasakojanti apie neogotiškojo kabineto interjerą.

Šaltiniai bei daugiau nuotraukų čia, čia ir čia.