Gotika: Jane Eyre

Džeinė Eir yra puiki gotikinė istorija, turinti beveik visus reikalingus atributus: baironišką herojų, gotikinį dvarą, beprotę pastogėje, kuri siužete pasirodo ko ne vampyriška mada. Be viso šito gausiai naudojamos Biblijos ( Viktorijos laikai ), pasakų (Ročesteris beveik neužsičiaupia apie fėjas) ir dar kelių romanų aliuzijos. Knyga, kaip žinia labai puiki, o štai aš noriu pakalbėti apie Jane Eyre kine.

Pradėsiu nuo mano pirmučiausios matytos 2006 metų versijos. Tai BBC mini serijos su Toby Stephens ir Ruth Wilson. Šitos keturios dalys susižiūri kaip niekada maloniai ir neprailgsta, nors kaip ir viskas šiame pasaulyje turi trūkumų. Toby vyriškas, atsainus ir linksmas Ročesteris. Daug kas skundžiasi, kad per mažai piktas, bet man rodos, kad jis užtektinai prisiliūdėjęs ir nuoširdžiai (kad ir neatvirai) džiaugiasi kompanijos pasipildymu. Ruth, būtent iš charakterio, pavaizdavo kone idealią Jane. Ne pirmas kartas matau, kad jauna aktorė tik ką po studijų taip šauniai debiutuotų ekrane. Kad tik toliau taip.

Kita labai teigiama ir turbūt visada daugelio mamų, tetų ir močiučių širdyse būsianti vienintelė ir tikroji Jane Eyre yra 1983 versija (13 dalių) su Timothy Dalton ir Zelah Clarke. Daltonas vyras mūras, nieko neprikiši, o jau jo akcentas ala italiano perfecto...Zelah irgi neblogą Jane išvaidina - mažutė, putnutė, nėra labai graži ( taip ir turi būti ). O jau kaip gražiai jų ūgių skirtumas atrodo...All in all, nebloga ir šilta adaptacija. Dabar aišku gausiu iš virtualios (tikiuosi, kad tiktai) plytos, bet man šitose serijose visai patiko St. John. Čia matyt kalta auganti simpatija blondinams xD.

Turbūt galėjau dar kažką parašyti, bet kambaryje stūgauja telikas ir ne aš jį žiūriu, todėl kažkaip neišeina susikaupti. Ir šiaip nelinksma diena buvo. Taigi šitaip pabumbėjusi Lady pasišalina nuo tolesnės blogteršybos.